“O Jūs taip ir nepasikeitėte”, – kreipdamiesi į pirmąją savo mokytoją, sakė jie.
Pirmoji MOKYTOJA ir lieka pirmąja.
“Prisimenu, man buvo septyneri, kai pirmą kartą pravėriau mokyklos duris. Širdelė spurdėjo, kol pajutau ant peties mokytojos ranką. Ji nuėmė nuo manęs baimės naštą, įvedė į klasę. Tai buvo miela, ramaus žvilgsnio, šilta, nuoširdi moteris. Vis prisimenu dienas, kai mokiausi pradinėje klasėje: ji išmokė į tiesią gretą sustatyti raides, vengti rašalo dėmių, ji išdžiovindavo ašaras nuo skruostų, kai kas nors nesisekdavo. Ji nuramindavo, gindavo nuo aštrialiežuvių draugų, kantriai mokydavo. Ji buvo visų darbų vadovė, žinodavo, net mano svajones. Mokytojos žodis man buvo viskas.
Ji man buvo ne tik mokytoja, bet ir mama…”.
Po paskutinio skambučio šventės, sulaukėme jų, savo mokinių, tik dabar jau abiturientų.
Laukėme… vylėmės, kad užeis, aplankys, apkabins, kad galėsime palaiminti, palinkėti sėkmės tolimesniame kelyje.
Laukė nostalgiškais prisiminimais, tiek daug metų saugotais piešiniais, paskutiniaisiais jų rašytais rašiniais išpuošta klasė, o labiausiai…
JI – PIRMOJI MOKYTOJA…
