Dvyliktokai , jau besiruošiantys paskutiniam skambučiui ir naujam gyvenimo etapui , sugrįžo ten, kur prasidėjo jų pirmieji žingsniai – į savo pirmosios mokytojos klasę .
Su gėlėmis rankose , šypsenomis veiduose ir širdyse – prisiminimais . Prieš dvylika metų jie pirmąkart nedrąsiai pravėrė mūsų mokyklos duris – mažomis rankytėmis, bet didelėmis akimis. O šiandien jie grįžo jau suaugę – dėkingi, brandūs, pasiruošę skristi toliau, bet vis dar su ta pačia šiluma mokytojai, kuri išmokė ne tik skaityti ir rašyti , bet ir tikėti savimi .
Mokytojos akyse – spindintys prisiminimai . Jos žvilgsniuose – išdidumas. Jos žodžiuose – meilė, kuri nesikeičia, net kai mokiniai užauga .
Tai ne šiaip susitikimas – tai gyvenimo ratas 
, kuris trumpam susivėrė, kad primintų: kiekvienas didelis kelias prasideda nuo mažų, bet svarbių žingsnių.
, kuris trumpam susivėrė, kad primintų: kiekvienas didelis kelias prasideda nuo mažų, bet svarbių žingsnių.
